Nykštukas meduoliniame namelyje

Pirmąjį advento sekmadienį Maiken su tėčiu pastatė meduolinį namelį. Jis turėjo keturias sienas, cukraus pudros sniegu apibarstytą stogą ir duris, kurias tėtis išpjovė truputį kreivas. Maiken pritaisė raudoną guminuką vietoj durų rankenos, o ant kamino uždėjo migdolą. Tada jie pastatė namelį ant virtuvės palangės, tarp advento žvakidės ir seno kalėdinio nykštuko su vatos barzda.

Kitą rytą kažkas buvo ne taip.

Kreivosios durys stovėjo pravertos, nors buvo paliktos uždarytos.

– Tikriausiai tu jas krapštei, – pasakė tėtis.

– Tikrai ne aš, – atsakė Maiken.

Ji pasiėmė piešimo sąsiuvinį ir nupiešė duris bei namelį, visai kaip tikra detektyvė.

Dar kitą rytą guminukas tupėjo ant kamino, o migdolas – ant durų. O po dar vienos nakties stogo cukraus pudros sniege tiesiai žemyn driekėsi siaura vėžė, lyg kas būtų čiuožęs rogutėmis.

Atėjo Liucijos diena. Šią gruodžio dieną vaikai rengiasi baltai ir dainuoja. Maiken nusileido laiptais su naktiniais marškiniais, blizgučiais pasipuošusi plaukus, ir tada juos pamatė.

Mažus mažyčius pėdsakus sniege ant stogo. Ne letenėlių, o batukų su kulniukais, ne didesnių už ryžio grūdelį.

– Mūsų meduoliniame namelyje kažkas gyvena, – sušnibždėjo ji.

Tėčiui ji dar nieko nesakė. Tikra detektyvė tyli, kol nėra viskuo tikra. Užtat ji prisiminė, ką sakydavo močiutė: per Kalėdas namus globojančiam nykštukui reikia pastatyti dubenėlį košės, kitaip jis supyks ir ims krėsti išdaigas.

Durys, guminukas, rogučių vėžė. Juk tai buvo išdaigos! Meduoliniame namelyje veikiausiai gyveno nykštukas, tik visai visai mažytis. O tokiam mažam nykštukui didelio dubens nereikia, pagalvojo Maiken.

Taigi vakarą prieš Kūčias ji paėmė antpirštį iš močiutės siuvinių dėžutės. Pripildė jį nuo vakarienės likusios ryžių košės, ant viršaus uždėjo raziną ir pastatė prie pat kreivųjų durų.

– Prašau, vaišinkis, – sušnibždėjo ji. – Ir linksmų Kalėdų.

Tą naktį Maiken negalėjo užmigti. Namas pokšėjo ir girgždėjo, o lauke sniegas krito taip tyliai, kad, rodos, beveik galėjai jį išgirsti. Pagaliau ji pasiėmė žibintuvėlį ir nusėlino laiptais žemyn, pro mišku kvepiančią eglutę, į tamsią virtuvę.

Šviesos ji neuždegė. Tik atsisėdo ant grindų ir ėmė laukti.

Iš pradžių nieko nevyko. Paskui pasigirdo tylus krebždesys. Kreivosios durys atsivėrė, ir iš jų išėjo kalėdinis nykštukas. Jis buvo ne aukštesnis už Maiken mažąjį pirštelį. Jo balta barzda siekė pat diržą, o raudona kepurė buvo tokia ilga, kad jos bumbulas kone vilkosi sniegu. Glėbyje jis nešėsi kažką žalią.

Nykštukas padėjo savo nešulį sniege šalia namelio. Tai buvo svetainės eglutės spyglys. Jis pastatė spyglį stačią ir pritvirtino trupučiu cukraus pudros. Pačioje viršūnėje uždėjo žėrintį cukraus grūdelį.

Nykštukas pasidarė sau kalėdinę eglutę.

Maiken sulaikė kvapą. Nykštukas atsisuko ir pažvelgė tiesiai į ją. Jis nepuolė slėptis vidun. Tik žiūrėjo, o jo barzda truputį virpėjo, lyg po ja būtų šypsojęsis.

– Linksmų Kalėdų, – sušnibždėjo Maiken.

Nykštukas atsisėdo prie antpirščio ir ėmė valgyti košę. Suvalgė visą, o pačioje pabaigoje – ir raziną. Tada kilstelėjo kepurę Maiken link, įėjo pro duris ir uždarė jas paskui save.

Kūčių rytą antpirštis buvo tuščias ir blizgėjo, lyg kas būtų jį švariai išgramdęs. Šalia stovėjo mažytė eglutė iš vieno vienintelio spyglio. Maiken žinojo, kad ji skirta jai.

Per visas Kalėdas meduolinis namelis stovėjo ant palangės, ir niekam nebuvo leista jo valgyti. Bet atėjus šventojo Knuto dienai, kai su Kalėdomis atsisveikinama šokant aplink eglutę, tėtis panoro namelį išmesti. Maiken pasakė ne.

– Ten kažkas gyvena, – pasakė ji. – O dabar žiema.

Tėtis pažvelgė į ją. Paskui pažvelgė į mažytę eglutę iš vieno vienintelio spyglio.

– Sandėliukas, – tarė jis. – Ten sausa. O nykštukai visada mėgo gyventi ūkiniuose pastatuose.

Taip meduolinis namelis persikraustė į sandėliuką, ant lentynos, kur buvo sausa ir ramu. Maiken kas šeštadienį vėl pripildydavo antpirštį. O savo piešimo sąsiuvinyje nupiešė ir nykštuką su raudona kepure.

Ir jei kurį sausio vakarą tyliai prisėlinsi prie sandėliuko ir labai labai atidžiai įsižiūrėsi, galbūt pamatysi mažytę švieselę meduolinio namelio lange.