Drakonas, kuris išlipo iš piešinio

Elijas nupiešė drakoną. Jis buvo žalias ir apvalus kaip bulvė, turėjo tris raudonus ragus, oranžinį sparną, vieną didelę akį ir rožinę širdį pilvo viduryje. Elijas pavadino jį Kajumi ir pakabino piešinį ant sienos šalia lovos.

– Labanakt, Kajau, – tarė Elijas ir išjungė šviesą.

Vidury nakties Elijas pabudo išgirdęs garsą. Šrū šrū. Šrū šrū.

Elijas įjungė naktinę lemputę. Piešinys buvo tuščias. Ten, kur turėjo būti drakonas, liko tik baltas popierius ir žalia dėmelė kampe. O ant grindų sėdėjo Kajus, didumo sulig kate, žalias kaip kreidelė, ir mirksėjo savo vienintele akimi.

– Labas, – tarė Kajus. Jo balsas skambėjo taip, lyg kas greitai brėžtų kreidele per popierių. – Aš alkanas.

– O ką drakonai valgo? – pašnibždomis paklausė Elijas.

– Spalvas, – atsakė Kajus, tarsi tai būtų savaime suprantama.

Elijas ištraukė indelį su kreidelėmis. Kajus jas apuostė ir išsirinko mėlyną. Sukramsnojo ją kaip morką, ir jo sparnas iškart pamėlo kaip dangus. Jis pabandė juo suplasnoti. Truputį pakilo nuo grindų ir nusileido ant užpakalio.

– Dar vieno sparno, – tarė Kajus. – Tada galėsiu iš tikrųjų skristi.

Elijas labai norėjo nupiešti jam dar vieną sparną. Bet indelyje buvo tik viena mėlyna kreidelė, o ta dabar gulėjo Kajaus pilve. Didžioji kreidelių dėžė buvo virtuvėje.

Prieškambaryje buvo tamsu. Grindys girgždėjo. Kajus susigūžė už Elijo kojų.

– Ar tu bijai? – paklausė Elijas.

– Drakonai niekada nebijo, – drebančiu balsu atsakė Kajus. – Bet geriau tu eik pirmas.

Jiedu sėlino per prieškambarį, pro tėčio striukę, kuri tamsoje atrodė kaip trolis, ir galiausiai pasiekė virtuvę. Kreidelių dėžė stovėjo ant stalo. Elijas užlipo ant kėdės ir ištiesė ranką.

Tada pasigirdo dūzgimas. Prie pat grindų užsidegė maža žalia lemputė, ir kažkas apvalus ir plokščias ėmė riedėti tiesiai į juos.

– PABAISA! – suriko Kajus ir šoko Elijui į glėbį.

Tai buvo robotas siurblys. Jis paprastai važinėdavo naktį, kai visi miegodavo. Dūzgė, sukinėjosi ir susiurbdavo viską, kas gulėjo ant grindų. O drakonas, padarytas iš kreidelės, juk beveik tas pats, kas trupiniai.

– Jis tavęs nesusiurbs, – tarė Elijas ir stipriai priglaudė Kajų. – Pažadu.

Elijas ištiesė koją ir stumtelėjo siurblį į kitą pusę. Tas nustebęs sudūzgė, valandėlę pagalvojo ir nuriedėjo po virtuvės stalu.

Kajus pakėlė akis. Širdis ant jo pilvo vos vos švytėjo rožine spalva.

– Tu buvai drąsus, – tarė jis.

– Tu irgi, – atsakė Elijas. – Juk ėjai kartu.

Už virtuvės lango dangus jau ėmė šviesėti. Kajus staiga susirūpino.

– Turiu grįžti namo, kol nepatekėjo saulė, – tarė jis. – Ryte piešinys turi būti ant savo popieriaus. Kitaip jis niekada nebegrįš.

Jiedu bėgo per prieškambarį, pro striukę trolį, į kambarį. Bėgdamas Kajus iš dėžės čiupo mėlyną kreidelę. Įsibėgėjo ir šoko tiesiai į baltą popierių. Popierius sušnarėjo, ir štai jis vėl buvo ten: plokščias ir nejudrus, kaip tik toje vietoje, kur Elijas jį nupiešė.

Elijas palindo po antklode ir užmigo dar nespėjęs padėti galvos ant pagalvės.

Bet piešinys jau buvo ne visai toks pat.

Kai tėtis atėjo pažadinti Elijo, drakonas piešinyje atrodė kaip anksčiau: su trimis raudonais ragais ir rožine širdimi. Tik sparnas buvo mėlynas. O vienoje letenoje jis laikė mažą mėlyną kreidelę.

– Ar tu pakeitei piešinį? – paklausė tėtis.

– Ne, – nusišypsojo Elijas. – Jis pavalgė.

Tą rytą Elijas užbaigė piešinį: nupiešė dar vieną sparną, o šalia drakono – mažą lovelę, kad Kajus turėtų kur miegoti iki kitos nakties.