Ežiukas, kuris klojo guolį žiemai
Miške buvo ruduo. Lapai pagelto ir paraudo, o vakarai ateidavo anksti. Mažasis ežiukas Ežis taip nusižiovavo, kad net visi jo spygliukai sujudėjo.
– Netrukus ateis žiema, – pasakė jis. – Tada reikės miegoti. Bet pirmiausia turiu susikloti guolį.
Ežis nutipeno savo mažomis kojytėmis. Tipu tapu. Tipu tapu.
Po egle voverė rūšiavo kankorėžius.
– Vovere, – tarė Ežis, – ar turi ką nors minkšto mano guoliui?
Voverė susimąstė. Tada nuo akmens nuskabė gabalėlį samanų.
– Štai, – pasakė voverė. – Samanos minkštos, žalios ir kvepia mišku.
– Ačiū, – tarė Ežis. Jis pasiėmė samanas ir nutipeno toliau. Tipu tapu. Tipu tapu.
Prie upelio tupėjo mažas paukštelis ir valėsi plunksneles.
– Paukšteli, – tarė Ežis, – ar turi ką nors minkšto mano guoliui?
Paukštelis pasipurtė, ir žemyn nusklendė balta, lengva plunksnelė.
– Štai, – pasakė paukštelis. – Plunksnelė šilta ir lengva kaip atodūsis.
– Ačiū, – tarė Ežis. Jis pasiėmė plunksnelę ir nutipeno toliau. Tipu tapu. Tipu tapu.
Ant kalvos stovėjo senas ąžuolas. Tai buvo seniausias miško medis, ir ant jo šakų dar laikėsi daug lapų.
– Ąžuole, – tarė Ežis, – ar turi ką nors minkšto mano guoliui?
Papūtė lengvas vėjelis. Ąžuolas atsiduso visomis savo šakomis, ir lapai vienas po kito ėmė leistis žemyn – geltoni, rudi ir sausi. Jie sugulė į krūvą tiesiai prie Ežio kojyčių.
– Štai, – sušlamėjo ąžuolas. – Mano lapai sausi ir šiugždantys. Po jais bus šilta visą žiemą, kol ateis pavasaris.
– Ačiū, – tarė Ežis.
Jis patiesė samanas, ant jų uždėjo plunksnelę. Tada įlindo po ąžuolo lapais, o šie užklojo jį lyg antklodė.
Buvo minkšta. Buvo šilta. Kvepėjo mišku.
Ežis susirietė į mažą apvalų kamuoliuką. Jis lėtai įkvėpė. O iškvėpė dar lėčiau.
Toliau, po egle, voverė įsitaisė savo lizde. Prie upelio paukštelis pakišo galvą po sparnu. Ąžuolas ramiai stovėjo ir saugojo.
Ir pirmoji maža snaigė visai tyliai nutūpė ant lapų krūvos, po kuria miegojo Ežis.
Labanakt, Eži. Labanakt, miške. Labanakt ir tau.
