Leiskite vaikui sukurti pasaką: kaip kurti istorijas kartu

Kurdami savo pasakas, vaikai lavina gebėjimus, kurie vėliau praverčia skaitant ir rašant: mokosi susieti įvykius, paaiškinti, kodėl kas nors svarbu, ir parinkti žodžius. Pasiruošti nereikia – užtenka suaugusiojo, kuris klausosi ir užrašo. Štai kaip pradėti maždaug nuo trejų metų, ką sako tyrimai ir kaip pasaka gali virsti tikra knyga.

Kodėl verta skirti penkiolika minučių

Viename JAV tyrime mokslininkai stebėjo 32 vaikus nuo penkerių iki aštuonerių metų. Penkiamečiai, kurie pasakodami ne tik išvardijo įvykius, bet ir paaiškino, kodėl jie svarbūs, sulaukę aštuonerių geriau suprato skaitomus tekstus. O tie, kurie geriausiai suprato pasakojimo sandarą, po trejų metų patys rašė geresnes istorijas (Griffin ir kt., 2004).

Apžvelgus 40 tyrimų nustatyta, kad vaikų pasakojimo gebėjimus lavinti verta. Veiksmingiausi būdai turėjo kai ką bendra: kalbėtasi apie pasakojimo sandarą, prisiminti padėjo paveikslėliai ir žodžiai, o vaikai turėjo daug progų patys pasakoti (Pico ir kt., 2021).

Pasakojimas svarbus ne tik mokykloje. Ikimokyklinio ugdymo specialistai jį taip pat vertina: pavyzdžiui, Švedijos ikimokyklinio ugdymo programoje skatinama žaisti žodžiais, pasakoti, reikšti mintis ir kurti įvairiais būdais. Namuose plano nereikia. Užtenka žmogaus, kuris klausia, klausosi ir užrašo.

Ką geba skirtingo amžiaus vaikai

Logopedai pasakojimo raidą dažnai apibūdina etapais. Maždaug dvejų–trejų metų vaikas vardija vieną po kito vykstančius įvykius. Trejų–ketverių įvykiai jau siejasi, bet aiškaus siužeto dar gali nebūti. Ketverių–penkerių jie dėliojami nuosekliau, o maždaug nuo penkerių iki septynerių atsiranda ir pasakai būdinga problema bei jos sprendimas (NHS, remiantis Applebee).

Šie etapai – gairės, o ne tvarkaraštis. Svarbiausia atsižvelgti į tai, ką vaikas geba dabar: trimečiui gali prireikti klausimų, padedančių tęsti pasakojimą, o septynmečiui – pagalbos kuriant pradžią, vidurį ir pabaigą.

3–4 metai: papasakok, kas nutiko

Pradėkite nuo to, ką vaikas jau žino. Paprašykite papasakoti apie dieną darželyje, kartu skaitytą pasaką ar ką tik nupieštą piešinį. Užuot klausę, kas buvo smagiausia, pabandykite klausti: o kas nutiko paskui? Prieš klausdami toliau, pakartokite paties vaiko žodžius.

Tą patį galite daryti ir skaitydami. Sustokite ir leiskite vaikui papasakoti, kas vyksta paveikslėlyje. Tada apsikeiskite vaidmenimis: vaikas pasakoja, o jūs klausiate. Tai vadinama dialoginiu skaitymu. Tyrimai rodo, kad jis padeda vaikams turtinti kalbą (What Works Clearinghouse).

Geteborgo universiteto mokslininkai filmavo, kaip trimečiai–penkiamečiai atpasakoja pasakas. Vaikai pritaikė pasakojimą klausytojui, išlaikė jo struktūrą, pasitelkė balsą ir gestus. Vadinasi, gebėjimas pasakoti atsiranda anksti, tačiau vaikui reikia erdvės ir suaugusiojo, kuris į jo pasakojimą žiūri rimtai (Geteborgo universitetas).

5–6 metai: vaikas pasakoja, jūs rašote

Maždaug penkerių daugelis vaikų jau gali sugalvoti visą pasaką, bet dar nemoka patys jos užrašyti. Čia galite padėti jūs. Mokytoja ir rašytoja Vivian Paley leisdavo vaikams diktuoti istorijas žodis po žodžio, o pati jas užrašydavo. Vėliau tą pačią dieną vaikai pasaką suvaidindavo ant grindų lipniąja juosta pažymėtoje scenoje, o pasakotojas pasirinkdavo savo vaidmenį. Šis būdas aprašytas Švedijos švietimo agentūros ikimokyklinio ugdymo medžiagoje.

Keli dalykai ypač svarbūs. Užrašykite tiksliai tai, ką vaikas sako, netaisydami. Prieš jam tęsiant, perskaitykite kiekvieną sakinį. Paklauskite, jei kas neaišku, pavyzdžiui, kuris veikėjas kalba, bet nesiūlykite, kas turėtų nutikti toliau. Galiausiai perskaitykite visą pasaką garsiai, galbūt ir dar kam nors.

Jei namuose kalbate keliomis kalbomis, pasaką užrašykite ta kalba, kuria vaikas pasakoja. Tai jo istorija, ir lengviausia ją kurti kalba, kuria žodžiai liejasi laisviausiai.

7–9 metai: pradžia, įvykiai ir pabaiga

Pradinėse klasėse vaikai mokosi kurti pasakojimą su pradžia, įvykių eiga ir pabaiga, apibūdinti veikėją. Jie taip pat kuria tekstus, kuriuose dera žodžiai ir vaizdai. Šie gebėjimai ugdomi įvairių šalių mokyklose, taip pat ir pagal Švedijos pradinių klasių švedų kalbos programą.

Namuose tai gali virsti žaidimu. Pirmiausia nupieškite herojų ir nuspręskite, koks jo vardas, ką jis gerai moka ir ko bijo. Baimė gali tapti pasakos problema. Leiskite herojui bandyti ją išspręsti tris kartus: du bandymai nepavyksta, o trečias būna sėkmingas. Tai senas pasakojimo būdas, padedantis sukurti istorijos vidurį. Tokia tvarka paremta ir mūsų pasakos kūrimo schema.

Priemonės, padedančios pradėti pasaką

Pirmasis sakinys dažnai būna sunkiausias. Kauliukai su žodžiais ar paveikslėliais pasiūlo pradžią, kurios nereikia sugalvoti: kas, kur ir ką veikia. Mūsų pasakų kauliukus galite atsispausdinti ir išsikirpti arba mesti tiesiog puslapyje.

Daugeliui vaikų lengviau pasakoti, jei jie pirmiau nupiešia. Piešinyje yra ką parodyti pirštu, o herojus įgauna išvaizdą dar prieš gimstant jo istorijai. Jei vaikui norisi pagalbos, jis gali žingsnis po žingsnio nupiešti nesudėtingų veikėjų.

Panašiai veikia ir pasakų akmenėliai – maži akmenukai, ant kurių nupiešta po paveikslėlį. Vaikas traukia po vieną ir tęsia pasakojimą. Kiekviena ši priemonė atskirai nėra ištirta, tačiau jos suteikia tai, ką išskiria tyrimų apžvalgos: paveikslėlius, padedančius prisiminti, ir aiškią įvykių seką.

Kaip galėtų skambėti pokalbis

Štai kaip gali prasidėti pasaka, kai penkiametis ir suaugusysis meta pasakų kauliukus: robotė Mėnulyje randa slaptą žemėlapį.

– Kuo vardu robotė?

– Blinkė. Ji mirksi, kai galvoja.

– O kas pavaizduota žemėlapyje?

– Kryžiukas. Prie kraterio.

– Kaip manai, kas ten yra?

– Ledai, kurie niekada netirpsta, nes Mėnulyje labai šalta.

– Kas nutinka, kai Blinkė ten nueina?

Suaugusysis nieko nesugalvojo. Jis klausė, pakartojo vaiko žodžius ir juos užrašė. Pasaka priklauso vaikui, o joje jau yra herojė, veiksmo vieta, tikslas ir galimybė, kad kas nors nepavyks.

Kai pasaka baigta

Perskaitykite ją garsiai tą patį vakarą, o kitą dieną – dar kartą. Vaikai dažnai nori savo sukurtą pasaką išgirsti ne kartą ir kaskart prideda naujų detalių. Suvaidinkite ją, papasakokite močiutei telefonu arba pakabinkite piešinį ant šaldytuvo.

Jei norite pasaką išsaugoti, ji gali virsti knyga. Personalizuotų vaikų knygų tyrimai rodo, kad vaikai geriau išmoksta naujus žodžius tose knygos vietose, kuriose pasakojama apie juos pačius, ir daugiau kalba apie tokias knygas (Kucirkova ir kt., 2014). Ta pati tyrėja primena, kad knyga apie vaiką turėtų atverti naujų minčių, o ne vien atspindėti tai, ką jis jau žino (The Psychologist, 2015). Paties vaiko sukurta pasaka gali ir viena, ir kita: ji yra jo paties ir kartu nukelia ten, kur jis dar niekada nebuvo.

Jei šį vakarą mieliau skaitytumėte jau sukurtą pasaką, rasite pasakų vaikams skaityti balsu. O apie tai, kodėl svarbus skaitymas balsu, galite paskaityti atskirame straipsnyje.

Norite pamatyti baigtą knygą prieš apsispręsdami? Peržiūrėkite mūsų knygų pavyzdžius.